^Į viršų

Pasirinkite kalbą

Lithuanian English French German Italian Russian Turkish

Parama 1,2%

 
 

Ugdymo proceso trukmė

Pamokų laikas

Pamoka

1-4 klasėms 5-8 klasėms

1

8.00-8.45 8.00-8.45

2

8.55-9.40

8.55-9.40

3

9.50-10.35

10.00-10.45

4

11.05-11.50

10.55-11.40

5

12.00-12.45

12.10-12.55

6

 

13.05-13.50

7

 

14.00-14.45

8

 

14.55-15.40

 

Tinklaraščiai

Prevencija mokykloje

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 48 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Paieška

Naujienos

Kraštotyrininkų vasaros stovykla „Tėviškėlė“ – prie Dubysos

  

Prasidėjus vasaros atostogoms, birželio 12d. KJTC kraštotyrininkai, o su jais ir Jonučių progimnazijos kraštotyrininkai  išsiruošė į  savaitę trunkančią vasaros stovyklą „Tėviškėlė “, kuri vyksta kasmet, tik vis kitoje Lietuvos vietoje. Pernai ši stovykla vyko netoli Sudargo 5 unikalių piliakalnių, autentiškoje „Suvalkiečio sodyboje“, Pervaznikų kaime, o šiemet - kaimo turizmo sodyboje ,,Prie Dubysos“, ant nuostabaus Dubysos upės šlaito, prie pat upės.

Keliaudami į stovyklą stabtelėjome Ariogalos kapinėse ir sužinojome apie Tadą Daugirdą – archeologą, dailininką. 1885 m. Lenkijos Mokslų akademijos Krokuvoje narį korespondentą, kuris čia ir palaidotas. Kiek pavažiavę išlipome prie Šv. Marijos šaltinėlio. Ant šlaito Gedimino stulpai, kurie sovietmečiu buvo užžėlę, o dabar – prižiūrimi ir puikiai matomi.

Atvykome į Nacionaliniame Dubysos regioniniame parke esančią sodybą, apsuptą nuostabios gamtos.

Stovykloje žaidėme įvairiausius žaidimus lauke, kai oras atvėso – stalo žaidimus kambaryje, dalyvavome žygiuose, lankėme muziejus, parodas, susipažinome su to krašto šviesuolių gyvų ir išėjusių Anapilin, gyvenimu ir veikla, patyrėme ekstremalių išgyvenimų plaukdami baidarėmis, grožėjomės nuostabia Dubysos nacionalinio parko gamta.

Netrūko kūrybinių pažintinių programų. Keliaudami į aukščiausią Dubysos regioniniame parke esantį Rociškių piliakalnį sužinojome daug legendų apie to regiono piliakalnius. O jų toje vietovėje daugybė: Bulavėnų, trys Lyduvėnų piliakalniai (dar kitaip vadinami Danutės, Barsukalnio ir Kaukuro vardais), Padubysio, du Betygalos piliakalniai, Kajėnų, Ginaičių du Darbutų piliakalniai. Žygiuodami Rociškių piliakalnio papėde nuostabiai marguojančiose žolynų pievose prisirinkome įvairiausių augalų. Iš jų vakare dėliojome įvairias kompozicijas, puošėme aplinką ir kūrėme papuošalus bei aprangos detales. O kai savo darbus pristatėme, buvome įvertinti prizais, nes pasirodymai buvo originalūs, kūrybiški ir smagūs. Puikus buvo ir dainų vakaras. Vadovė Rita Subatkevičienė visus pakvietė dainuoti, pati pritarė gitara, o jos atliekamai dainai ,,Svajoklis“ – pritarė visi. Vakarodami skambiai traukėme savo pamėgtas dainas, na o pasakų inscenizacijų vakare linksmai kvatojome, nes buvo daug įdomių pasakų interpretacijų, atsiskleidė daug talentingų aktorių. Neužmirštamas buvo vakaras ir prie laužo, kur žaidėme, dainavome, vaidinome, kepėme bulves.

Keliavome ir į Betygalos kraštotyros muziejų, kurio šeimininkė Raseinių krašto metraštininkė Marija Birutė Kudulytė - Navakauskienė, buvusi Betygalos Maironio mokyklos mokytoja, parašiusi išsamų darbą ,,Raseinių rajono geologija“ ir knygą ,,Betygalos žemė -  supažindino su šio krašto šviesuoliais ir jų darbais. Papasakojo apie dailininką, grafiką, sukūrusį estampų, ekslibrių, piešinių ir iliustravusį A. Baranausko, K.Borutos, P.Cvirkos knygas, Joną Kuzminskį.  Gidė supažindino su Juozo Grabausko - tautodailininko, drožėjo, mėgusio groti smuiku ir dūda - drožinių kolekcija.  Taip pat parodė kraštiečių Jono Mačiukevičiaus, Juozo Nekrošiaus parašytas knygas, papasakojo apie poeto Maironio pusbrolį dailininką Praną Šniukštą, supažindino su muziejuje sukaupta gausia etnografinių daiktų kolekcija, archeologiniais radiniais, papasakojo daug įdomių legendų apie piliakalnius, krašto senovę.

Toliau keliavome per Betygalos miestelį ir nusifotografavome prie paminklo kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, stabtelėjome prie atkurto 1928 m. dailidės Jurgio Kaminskio pastatyto Tautos kryžiaus. Priėjome ir 1263 m.paženklintą akmenį, kuris byloja, kad 1253 m. Betygalos žemė pirmą kartą paminėta karaliaus Mindaugo rašte. Praėję bažnyčią nusileidome prie Mikalojaus Daukšos, pirmosios lietuviškos knygos ,,Postilės“ autoriaus, 1592 - 1609 m. klebonavusio Betygaloje, ąžuolo. Neatsitiktinai, tikriausiai, ir Betygalos herbas ąžuolas, simbolizuojantis tautos tvirtybę bei ilgaamžiškumą.

Pražygiavome senąsias Betygalos kapines, kuriose Raseinių rajono garbės piliečio, mokytojo Antano Juškos rūpesčiu atsirado paminklas rezistencinės kovos aukoms atminti. Susitikome su Betygalos bendruomenės pirmininke Gema Račiene, kuri papasakojo apie daugybę gražių darbų nuveikusią bendruomenę ir įkurtą vaistinių augalų darželį, kurio vaistingųjų augalų arbatas skanauja gražiai bendraudami betygaliečiai. Aplankėme ir už Betygalos esatį piliakalnį Aukalnį, apie kurį vyskupas M.Valančius ,,Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad karalius Jogaila ir didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas su svita buvo atvykę į Onkaimį (Aukalnį), kur buvusi žynių šventykla, gyvenęs aukščiausias stabmeldžių kunigas Gintautas. Čia buvo pradėti krikštyti paskutinieji Lietuvoje priėmę krikštą - žemaičiai. Šioje vietoje rugsėjo 22 dieną betygaliečiai švenčia Rydens lygiadienio - Baltų vienybės dieną. Saulei leidžiantis uždegamas aukuras, dainomis ir pasakojimais primenama tūkstantmetė Lietuvos istorija.

Šalia kalno originali laivą primenanti dvarininko Mykolo Jankausko 1860 m. pastatyta koplyčia, o visai prie pat, kapinėse, palaidoti Maironio tėvai - Ona ir Aleksandras Mačiuliai.

Kraštotyrininkai pasiekė ir Ugionių šventovę, garsią šventu šaltiniu, virš kurio 1657 lapkričio 28d. kažkas pamatė Dievo Motinos paveikslą. Nuo tada ši vieta pradėta laikyti šventa. Pasak legendos, Vytautas ir Jogaila sugriovė pagonių aukurą ir 1413 m. ir pradėta krikštyti Žemaitija.

18 a.Ugionyse pastatyta originalios statybos bažnyčia, įrengti 8 registrų vargonai. Jie išliko, nors buvo karo metu buvo suvarpyti kulkų.

Grįždami pasiekėme vaizdingą vietovę, kuri vadinama Kaukazu, nes carinės Rusijos kariams, grįžtantiems namo po karo, status Dubysos šlaitas priminė Kaukazo kalnus. Į kitą krantą kėlėmės siūbuojančiu beždžionių tiltu.

Netrūko ir ekstremalių išgyvenimo žygių. Toks buvo žygis baidarėmis Dubysos upe. Sinoptikai prognozavo vieną karščiausių savaitės dienų be kritulių. Tad išsitepę įdegio kremu tikėjomės smagiai pasiplaukioti, gal ir pasimaudyti. 30 žmonių grupė išplaukė, džiaugdamasi saulėta diena.

Tačiau netrukus dangų užtraukė juodi debesys, prapliupo lietus, ėmė trankytis griaustinis ir taip pylė lietus, kad nesimatė priekyje sėdinčio ir irkluojančio bendrakeleivio. Netruko pradėti blyksėti žaibai, tad vandenyje tapo nesaugu. Kol audra praūžė, teko prisiglausti pas ūkininką daržinėje ant šieno. Tačiau ir grįžtant lietus pylė kaip iš kibiro.  O dar kelionės pabaigoje teko praplaukti kelis nemažus  akmenų slenksčius, tad kelionė buvo išties pilna įtampos.

Ant kranto laukė šeimininkai. Jie pradžiugino, kad iškūrenta pirtis, paruoštas karštas maistas ir vaistinė arbata. Pirtyje sušilome, nuplovėme visus išgyvenimus ir iki išnaktų dalijomės įspūdžiais. Vadovių pamąstymas, kad tikriausiai jau bus norinčių pabėgti namo, nepasitvirtino. Tai buvo viena įspūdingiausių dienų stovykloje, nes teko susidurti su gamtos stichija.

Paskutinę dieną stovykloje susibūrėme aptarti visos savaitės rezultatų. Stovyklos vadovė metodininkė Dalina Galskienė jautriai papasakojo apie vietovės, kurioje šios vasaros stovykla glaudėsi, nuostabius žmones. Tuos, kurie saugojo ir puoselėjo savo krašto istoriją ir paveldą, unikalią gamtą. Padėkojo ir svetingiems mus globojusiems sodybos šeimininkams A.A. Grubliauskams. Taip pat buvo apdovanoti įvairiose veiklose geriausiai pasižymėję stovyklautojai. Neįvertintų nebuvo nei vieno, mat visi esame kurioje nors srityje patys geriausi. Nors tai buvo paskutinė diena stovykloje, tačiau pažintinė programa tęsėsi ir važiuojant namo.

Grįždami užsukome į Pasandravio istorinį draustinį - Jono Mačiulio Maironio gimtinę ir tėviškę, kur saugoma poeto tėviškės sodyba, gamtinė ir kultūrinė aplinka. Jei Pasandravys – gimtinė, tai Bernotai - Maironio tėviškė, kur veikia buvusiame poeto tėvų ir sesers ūkyje įkurta etnografinė sodyba. Bernotus ir Pasandravį jungia 1 km ąžuolų takas. Juo eidami apžiūrėjome medžio skulptūrų ansamblį: Šv. Jurgio - karių globėjo, 12 apaštalų, Šv. Kazimiero, Šv. Marijos Sopulingosios, Šv. Marijos Maloningosios, Šv. Cecilijos, Šv. Jono Nepomuko ir kitus. Gimtinėje sudainavome antruoju Lietuvos himnu vadinamą Maironio ,,Lietuva brangi“. Šioje vietoje ji skambėjo ypatingai.

Ekskursijos vadovė Rita Paškauskuenė įdomiai papasakojo apie Maironio pomėgius, jo šeimą, aprodė sodybą, ledainę, tėčio iškastą tvenkinį, mylimiausią poeto pušį.

Važiuodami pro Raseinius užsukome į krašto istorijos muziejų, įsikūrusį unikaliame vokiečių architektų suprojektuotame pastate - buvusiuose arešto namuose. Tai buvo dviaukštis kalėjimas su kiemeliu ir stebėjimo bokštu. Čia politkaliniai buvo tardomi ir išsiunčiami į koncentracijos stovyklas. Dabar muziejuje įkurtos 5 ekspozicijos, atspindinčios Raseinių krašto istoriją, liaudies meną, tradicinius amatus, saugomi kryždirbystės paminklai, organizuojamos parodos. Apžiūrėjome Ilonos Janulienės parodą, skirtą tautinio kostiumo metams ir  iškilioms Lietuvos asmenybėms skirtą dailininkų – portretistų darbų parodą.

Paskutinis aplankytas objektas - miesto aikštėje skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas Nepriklausomybės kovoms atminti paminklas, kuriame pavaizduotas stambus vyras, nugalėjęs mešką - paprastas žemaitis. Ant paminklo iškalti prasmingi žodžiai: ,,Amžius budėjau ir vėl Nepriklausomybę laimėjau“.

Taip baigėsi tikrai turininga šių metų vasaros stovykla „Tėviškėlė“, padėjusi kraštotyrininkams dar geriau pažinti savo tėviškę, mokiusi branginti savo krašto gamtą ir žmones.

                                                                                       Kraštotyrininkų vadovė R.Mazurevičienė

Naudinga

Projektai

© 2013. Garliavos Jonučių progimnazija Visos teisės saugomos.


Facebook